Neseniai Savivaldybė ir meras paskelbė apie planus remontuoti Liubarto tiltą. Jie teigia, kad kažką padarys, kad pagerinti patogumą pėstiesiems ir dviratininkams, tačiau kol kas nepateikė jokio projekto iki gyvo susitikimo su gyventojais.
Kęstučio gatvėje yra dviračių takai. Jei galėtų tęstis Liubarto gatve ir toliau Liubarto tiltu. Bet… Liubarto gatvės „paprastasis remontas” jau baigtas. Nieko neplanuojant, neikeičiant ir nemąstant.
Anksčiau esu rašęs apie nelogišką Šeškinės gatvės remontą, kai išleisti pinigai labiau pablogino situaciją visiems eismo dalyviams nei ją nors kažkam pagerino. Iš to nebuvo padaryta absoliučiai jokių išvadų, tokie pat žalingi remontai vykdomi ir toliau, jų apogėjus dabar suremontuota Liubarto gatvė.
Paprastieji remontai toliau įamžina granitu nebaigtus sovietinius projektus. Liubarto gatvės plotis paliktas toks pats – 4 eismų juostų, kurių dvi kraštinės kažkodėl pažymėtos kaip eismo, o naudojamos parkavimui. Nekalbant jau apie tai kad 15 metrų yra perdaug 4 juostoms jokios kategorijos gatvėje, pvz. trasoje Vilnius – Kaunas su ribojimu 130 km/val. juostos tokio pat pločio.
Neįgyvendintų grandiozinių projektų palikimas
Į šitą gatvę įsilieja vienos juostos srautas iš Kęstučio gatvės, o iš kitos tilto pusės link Liubarto eina 1+A eismo juosta iš Jasinskio g. Taigi, 4 juostos Liubarto gatvės atkarpoje nuo Vytauto iki Kęstučio yra perteklinės, ten fiziškai negali būti tiek trafiko. Kaip taip atsitiko? O gi todėl, kad pažvelgus į senesnius sovietinius planus Liubarto gatvė buvo numatyta kaip pagrindinė transporto arterija iš šitos centro dalies nukreipsianti visą srautą per dabartinę Birutės gatvę link Narbuto.
Savaime aišku, neliktų dalies senų vilų ir jaukumo, bet niekas apie tokius dalykus tuomet negalvojo. Aišku, dabar niekas tokių grandiozinių planų nebeįgyvendins ir Žvėryno negriaus. O minėta Liubarto gatvės dalis taip ir liko realybe netapusios miesto arterijos dalimi – praplatinta, nejauki ir negyva.
Ėjo 2024 metai ir meras visiškai nemąstant apie srautus, kokią paskirtį konkreti gatvė atlieka ir kas ja juda paveda daryti “paprastuosius remontus” – tai gatvių atnaujinimas, kai paliekamos važiuojamosios dalies ribos, klojama asfalto danga ir nauji bortai be projektų, nes viskas lieka taip kaip ir buvo. Pagal faktą ir piniginę išraišką gatvė perdaroma nuo pagrindų, į brangius granitinius bortus įamžinant tą jos būklę, kuri neatitinka dabartinės funkcijos.
Liubarto g. pagal Vilnius ID žemėlapį yra C kategorijos, kas pagal STR reiškia, kad juostos plotis turėtų būti 3m, dabar siauriausioje dalyje viena juosta gaunasi virš 3.8m.
Pėsčiųjų infrastruktūra
Šaligatvių pločiai vietomis neatitinka techninių reglamentų ir yra vos įveikiami su vežimėliais.
Viduryje šaligatvio pastatė informacinį stendą nepalikę jokios galimybės prasibrauti tarp stulpo ir bortų nepasilenkus į šoną. Eini į sotelę ir atsitrenki į visiškai nereikalingą šioje vietoje lentelę. Galima juk buvo pastatyti toliau?
O ką šioje vietoje pagerino remontas? Ar „neišauklėti pėstieji” vis kažkodėl nori nukirsti kampą, galbūt todėl kad taip patogiau ir reikėjo apie tai pagalvoti?
Dviračiams taip pat gatvė visiškai nepatraukli. Parkavimas negali būti vykdomas eismo juostoje, vykdant tokio masto rekonstrukciją galima būtų išskirti parkavimo vietas kita danga. Dabar eismas vistiek vyksta viena juosta kiekviena kryptimi. Tai ir paliktume tą juostą, bet padarius pločius, atitinkančius STR, bei adekvatų parkingą, tilptų ir platesni šaligatviai ir dviračių takas ir žali plotai.
Bet kam? Visiems tinka ir patinka asfalto plotai, gatvių humanizavimo sampratą valdžiai keistais projektais, kaip Naugarduko g, pavyko žmonių akyse sulyginti su absurdu. Žymiai paprasčiau nieko negalvoti ir padaryti tiesiog “ant seno”. Išleista krūva pinigų su rezultatu arti nulio. Automobiliams jaučiasi mažiau nelygumų, kurių ten perdaug nebuvo. Viskas. Pakeitus visą danga, bortus ir šaligatvio plyteles jokios kitos problemos neišspręstos. Kaip ši gatvė buvo nevykusi tarybinio planavimo svajone taip ir liko.
Taigi turime:
a) ištaškytus pinigus nereikalingam asflato pločiui;
b) nejaukią ir nepatogią gatvę;
c) įamžinamą sovietinį palikimą;
d) vietomis tragiškus siaurus, nepatogius šaligatvius;
e) nereikalingai išsaugomą padidintą pavojų pėstiesiems, pvz kertant anomališkai per ilgą Liubarto/Kęstučio sankryžą.
Liubarto tilto stotelė
Nesąmoningiausia palikta vieta yra ties VT stotelių “Liubarto tiltas” įvažomis iš abiejų pusių. Ypač šiaurinėje pusėje. Asfalto plotis už sankryžos ten yra toks, kad tilptų 3 eismo juostos, nors nupaišytos dvi. Prie jo dar papildomai yra VT įvaža, kad “netrukdyti srautui”. O iškart už jos viskas susilieja į VIENĄ eismo juostą.
Ir judėjimas viena juosta tęsiasi toliau iki pat Narbuto gatvės per visą rajoną. Įvažą reikėjo naikinti, ji ten absoliučiai nereikalinga. Ją panaikinus troleibusams būtų kaip tik patogiau rikiuotis į antrą juostą iš stotelės ir užtektų vietos normaliam šaligatviui, nes dabar jo ten praktiškai nėra – net minimalių 1,5 metro. Visiškai iš pagrindų atnaujinant gatvę palikti šitą vietą tokią kokia ji buvo iki šiol yra tiesiog protu nesuvokiama kvailystė.
Miestai.net forume vartotojai pasiūlė kaip galejo būti išnaudotas Liubarto gatvės plotis:
Pabraižiau pjūvį ties Liubarto g. 14/17 namais
Viršuje koks galėtų būti padarytas ir užmirštas 50-100 metų: važiuojamoji dalis 6,5m pritaikyta VT eismui, 2,5 m pločio parkavimas vienoje gatvės pusėje su apsaugos zona (nes VT važiuoja), automobilius nuo pėsčiųjų riboja medžių ir krūmų plotai, kuriuose apšvietimas ir kontaktinio tinklo atramos, medžiai kurtų pavėsį, dviračių takas vienoje gatvės pusėjė, platūs pėsčiųjų takai be stulpų, aiškesnis eismo organizavimas, mažesnis greitis, gatvė patrauklesnė ir saugesnė pažeidžiamausiems eismo dalyviams.
Apačioje rezultatas po ištisinio asfaltavimo: juostos neaiškaus pločio, chaotiškas eismas, nes pirma juosta užparkuojama, takuose paliekamos senos, storos ir surūdijusios kontaktinio tinklo atramos, dideli kietų dangų pločiai – didelė lietaus tinklų apkrova, pietinė gatvės pusė be pavėsio.
Prarabo sprendiniai
Kadangi tokie „paprastieji remontai” daromi be jokių projektų, statybų darbų vadovai improvizuoja tiesiog vietoje. Štai čia pvz. padaryti įvažiavimai į sklypus per šaligatvį. Toks atstumas tarp jų negalimas pagal jokius statybos reglamentus.
Panaudojimas standartinių nuovažų elementų turbūt vienintelė teigiama inovacija.
Jei būtų susiaurintas gatvės plotis ties perėja, nereikėtų ir uždažinėti niekam nereikalingų ir nenaudojamų asfalto plotų. Troleibusui pasukti ten vietos 2x daugiau nei pakankamai.
O nereguliuojama perėja, per daugiau nei 4 juostų plotį vistiek palikta be saugumo salelės:
Parkingas drąsiems
Taip atrodė 2024 metų lapkritį užbaigus visus darbus:
Ar tikrai logiška eiti važiuojamaja dalimi dešimtis metrų, kad pasiekti šaligatvį? Ar tai malonu ir saugu, pvz. žiemą kai tave aptaško šalia pralekiantis troleibusas? O kaip išlipti keleiviui? Jei yra daromas parkavimas, šaligatvis turi būti prie pat važiuojamosios dalies, o ne atskirtas nuo jos krūmų juosta.
Šioje gatvėje neapgalvota ir padaryta blogai tiesiog viskas. Štai kodęl aš labai nemėgstu „paprastųjų remontų”. Keičiant visus dangos elementus reikėjo rengti projektą, jį viešinti ir tik vėliau aptarinėti. Dabar turime dešimtims metų į ateitį įgranitintą tarybinį paveldą, kurio tęsinys, panašu, bus ir Liubarto tiltas.
